13 Apr TYLĖJIMAS – PATS BAISIAUSIAS GINKLAS SPRENDŽIANT KONFLIKTĄ.
Pačioje santykių pradžioje buvimas su išrinktuoju sukelia mums jeigu ne euforiją, tai bent jau vien tik teigiamus jausmus. Tačiau ateina laikas ir rožiniai akiniai nukrinta, apsinuogina įvairios ne itin malonios partnerio savybės.
Liūdniausia, kad tas pats vyksta ir kitoje barikados pusėje. Ir netgi jei abu itin stipriai trokšta bet kokia kaina išsaugoti konsensusą, praktika rodo, kad tai praktiškai neįmanoma.
Anksčiau ar vėliau prasideda kariniai veiksmai. Į darbą paleidžiami patys įvairiausi ginklai, iš kurių pats baisiausias ir destruktyviausias – tylėjimas, kai daugiausia žalos pridaroma sau pačiam, arba rėkimas, kai skaudžiausias smūgis tenka partneriui. Ar verta priminti, kad ir vienu, ir kitu atveju pati didžiausia žala padaroma santykiams apskritai?
Kadangi su šia problema susiduria praktiškai kiekviena pora, pamėginkime ją panagrinėti.
Išvengti – vargu. Tačiau galima maksimaliai sušvelninti ir netgi paspartinti šio etapo įveikimo laiką.
Kodėl apskritai taip nutinka?
Todėl, kad iki to laiko partneriai pakankamai sėkmingai maskavosi ir neviešino savo šešėlinės pusės. Dažniausiai tai vyksta nesąmoningai. Juk iš pradžių, kol mus skalauja aistros ir švelnumo bangos, mums visiškai ne tai rūpi.
Tačiau daugumoje atvejų mes neparodome savo trūkumų specialiai, sąmoningai. Nes išties nuoširdžiai mylime savo partnerį ir nenorime jo skaudinti, ar tuo labiau – suteikti skausmą. Ir dar dėl to, kad bijome jį prarasti. Ir čia kiekvienas iš mūsų padaro savo pirmą ir pakankamai rimtą klaidą.
Anksčiau ar vėliau mes vis tiek stosime vienas prieš kitą visu savo gražumu ir jokios kaukės mums jau nebepadės. Ir jeigu iki to laiko manėte, kad partneris, kuris, beje, yra protingas ir suaugęs žmogus, nusimins, supyks ir jus paliks, staiga pamatęs, kokia esate iš tikrųjų, tai žinokite – jūs jau pralošėte šiuose santykiuose. Nes viena svarbiausių harmoningų poros santykių taisyklių yra kiekvieno partnerio teisė ir galimybė būti tokiu, koks jis yra, t.y. būti savimi.
Taigi, mes jau prisikapstėme iki to etapo, kai slėpti nebėra ko ir visi mūsų turtai, geri ir blogi, išsiliejo į išorę. Ir pora tuoj, tuoj įsivels į konfliktą, atvirą ar užslėptą, staigų ar užsitęsusį.
Ar galima to išvengti?
Išvengti – vargu. Tačiau galima maksimaliai sušvelninti ir netgi paspartinti šio etapo įveikimo laiką. Kas įdomiausia, vyresnė karta visada suvokė jo neišvengiamumą, tačiau traktavo jį kažkaip savaip. Mano anyta, pavyzdžiui, sakydavo: „Tu penkis metus pakentėk, o paskui priprasi“. Ir atvirumo valandėlėmis prisipažindavo: „Aš penkis metus verkiau, o paskui susitaikiau“. Puiki patirtis, ar ne tiesa? Būtent dėl to aš dabar tiksliai žinau: nei verkti, nei kentėti, nei susitaikyti jokiu būdu negalima. O ir priprasti čia nėra prie ko, pratinti reikia prie gerų dalykų. Ir tuos gerus dalykus galima savo rankomis, savo galva ir širdimi susikurti.
Dėl to pirmiausiai reikia išmokti kalbėtis vienas su kitu atvirai ir ramiai.
Kaip?
Pirmas dalykas – reikia kalbėtis. Be to, reikia išmokti kalbėtis konstruktyviai. Ir pradėti ruoštis pokalbiui reikia ne tada, kai jau kunkuliuojate iš pykčio, o vos pajutus diskomfortą. Nes reikia pasirinkti vietą ir laiką. O tai reiškia, kad visiškai įmanoma, jog jums nepavyks tuojau pat išsilaisvinti nuo sunkių minčių ir jausmų. Svarbiausia – nenusiristi iki riksmų.
Čia aš turiu galvoje riksmus ne kaip charakterio bruožų pasireiškimą, o kaip reakciją į kokius nors partnerio veiksmus. Šio santykių aiškinimosi būdo mes griebiamės daugiausiai dėl nesugebėjimo bendrauti. Kai nemokame laiku įvertinti savo nepasitenkinimo vienokiais ar kitokiais partnerio poelgiais masto ir užverdame, užkunkuliuojame – štai čia ir yra ta riba, kurią peržengę, jau nebesugebame savęs kontroliuoti.
O tuo metu nieko neįtariantis partneris eilinį kartą atlieka kažkokį mums nepatinkantį veiksmą ir tuojau pat patenka į mūsų ilgai kaupto ir slopinto pykčio škvalą, uraganą. Ir paskui jūs tą skylę tarpusavio santykiuose ir vienas kito širdyse labai ilgai lopote, o blogiausiu atveju – ji ir toliau didėja iki galutinio išsiskyrimo.
Su tylėjimu – ta pati schema. Tik pasekmės baisesnės. Nes įtampa, kuri jumyse kaupiasi dėl to, kad jūs visą laiką kenčiate, atleidžiate ir teisinate savo partnerį, palaipsniui ima jus žudyti. Kartais netgi tiesiogine prasme, kai prasideda rimtos ligos. Psichosomatikos lygmenyje tai vyksta nepriklausomai nuo to, tikite jūs tuo, ar netikite. Galų gale, visa tai griauna ir psichiką.
Nemaloniausia, kad ir vienu, ir kitu atveju jūsų partneris – labai nelaimingas žmogus. Nes jūs pamiršote jam pasakyti, kuo būtent jis jums sukelia diskomfortą. Visi mes skirtingi ir daugelis mūsų ramiai žiūrime į vienus dalykus ir labai nervinamės dėl kitų. Be to, pas kiekvieną – savas sąrašas. Štai ir gaunasi, kad kol partneris visiškai nieko neįtaria, jūsų savo mintyse su juo jau išsiskyrėte. Kaip anekdote: „Kol suvaikščiojau į parduotuvę duonos, ji spėjo su manimi susipykti, susirinkti daiktus ir išvažiuoti pas mamą“.
Dėl to pirmiausiai reikia išmokti kalbėtis vienas su kitu atvirai ir ramiai.
Kaip kalbėtis?
Paminėsiu čionai tik vieną variantą. Iš tikrųjų jų yra keletas.
Iš pradžių verta atkreipti dėmesį į savo būseną – kiek ji rami, be emocijų. Paskui – į partnerio būseną: kiek jis, jūsų manymu, nusiteikęs šiuo metu pokalbiui, ar tinkamas laikas jį pradėti. Jeigu viskas gerai, galima pradėti nuo bendrų frazių apie tai, kaip pas jus viskas gerai, tik va kartais pasitaiko, kad… Čia pateikiate neseną epizodą – neutraliai, gink Dieve, be agresijos.
Toliau dalinatės emocijomis, susijusiomis su svarstoma tema, neišverčiate jas žmogui ant galvos, o būtent dalinatės, tarytum pasakotumėte apie kažką kita, o ne apie save ir savo jausmus. Patikėkite, tai bus pati geriausia forma pateikti problemą partneriui.
Toliau galima ramiai pasiūlyti bendrai spręsti problemą. Be ultimatumų, be grasinimų „jei dar kartą taip bus, tai aš…“ Pokalbis turi turėti rezultatą: arba partneris bus pasirengęs kažką pakeiti ar kažko nedaryti, arba jūs, paaiškinę, kas jus visą tą laiką erzino, patys nustosite tai laikyti problema ir patys nusiraminsite. Būna ir taip.
Taigi, jei trumpai, tai schema atrodo maždaug taip:
- Įvykis. Buvo taip ir taip…
- Aš pasijaučiau dėl to štai šitaip…
- Sprendimo ieškojimas. Ką mes galime padaryti, kad tai nesikartotų?
Čia buvo statinė medaus, o yra ir šaukštas deguto. Nes jūs ir patys žinote, kad pasitaiko partnerių, kurie neina į kontaktą. Dėl pačių įvairiausių priežasčių. Mano atveju praeitas partneris jau per pirmą pokalbį pareiškė: „Jeigu tu jauti neigiamas emocijas, reiškia mums geriau nebendrauti“. Jis buvo teisus. Tačiau sugebėjau su tuo sutikti tik po daugelio metų. Visus tuos metus kantriai tylėdama. Neįkainuojama patirtis! Tiesa, labai skausminga.
Mes dažnai girdime: santykiai – tai darbas. Iš esmės taip ir yra. Tačiau labai norisi, kad šiame sunkiame kelyje mus įkvėptų mintis, kad dirbame mes sau, ir dirbame petys į petį su mylimu žmogumi. Juk jeigu mums pavyks šeimoje pasiekti atviro bendravimo, tai net labai įtemptais laikotarpiais niekam neteks nei rėkauti, nei tylėti. Mes visada girdėsime ir jausime vienas kitą. Ir galėsime iš visos širdies dalinti vienas kitam džiaugsmą ir meilę.