Eksperimentas “Visata 25”: Ar žmogaus laukia eksperimentinių pelių likimas?

04 Gru Eksperimentas “Visata 25”: Ar žmogaus laukia eksperimentinių pelių likimas?


Amerikiečių mokslininkas-etologas Džonas B. Kelhunas (John B. Calhoun) XX amžiaus 60-70-aisias metais atliko eilę stebinančių eksperimentų. Dž. Kelhunas bandymams kaip visada pasirinko graužikus, nors žinoma tyrimo tikslo potekstė visada būdavo žmonių visuomenės ateities prognozavimas. Daugybės bandymų su graužikų kolonijomis pasekoje, Kelhunas suformulavo naują terminą, „elgsenos kriauklė“ (behavioral sink), reiškiantį perėjimą link destruktyvaus ir deviantinio elgesio esant gyventojų pertekliaus ir susigrūdimo sąlygoms. Dėl savo tyrimų Džonas Kelhunas 70-aisiais išgarsėjo, nes daugelis žmonių vakarų šalyse, išgyvenusių pokarinį kūdikių bumą, ėmė susimąstyti apie tai, kaip gyventojų perteklius paveiks visuomenines institutus ir konkrečiai kiekvieną žmogų.Patį žymiausią savo eksperimentą su pelėmis, privertusį žmoniją susimąstyti apie visos kartos ateitį, jis atliko 1972 metais kartu su Nacionaliniu psichikos sveikatos institutu (National Institute of Mental Health – NIMH arba NiMH). Eksperimento „Visata-25“ tikslas buvo populiacijos tankumo įtakos graužikų elgesio modeliui analizė. Laboratorijos sąlygomis Kelhunas sukūrė tikrą rojų pelėms. Buvo sukurtas 2×2 metrų dydžio ir pusantro metro aukščio bakas, iš kurio tiriamieji negalėjo ištrūkti tačiau kurio sienomis galėjo laipioti iki tam tikro aukščio. Bako viduje nuolatos buvo palaikoma pelėms tinkama temperatūra (+20 °C), buvo daug maisto ir vandens, sukurta labai daug lizdų patelėms. Kiekvieną savaitę bakas buvo valomas ir jame nuolat palaikoma švara, buvo imtasi visų atsargumo priemonių: buvo eliminuotas plėšrūnų pasirodymas arba masinių infekcijų atsiradimas bake. Tiriamosios pelės buvo pastoviai stebimos veterinaro, jų sveikatos būklė buvo pastoviai stebima. Maistu ir vandeniu aprūpinimo sistema buvo taip apgalvota, jog vienu metu maitintis galėjo 9500 pelių, nejausdamos jokio diskomforto, ir gerti vandenį galėjo 6144 pelės, taip pat nepajutusios jokių nepatogumų. Erdvės pelės turėjo daugiau nei pakankamai, pirmosios problemos dėl priedangos nebuvimo galėjo kilti tik populiacijos skaičiui viršijus 3840 individų. Tačiau tokio kiekio pelių bake niekada nebuvo, maksimalus užfiksuotas populiacijos individų skaičius siekė 2200 pelių. Eksperimentas startavo, kai į bako vidų buvo patalpintos keturios poros sveikų pelių, kurioms prireikė visai nedaug laiko, jog apsiprastų, suprastų į kokį pelių pasakų rojų jos papuolė ir pradėtų greitai daugintis. Adaptacijos laikotarpį Kelhunas pavadino faze A, tačiau nuo to momento, kai gimė pirmieji jaunikliai prasidėjo stadija B. Ši stadija, – tai eksponentinio populiacijos augimo bake su idealiomis sąlygomis stadija, kai pelių populiacija, kas 55 dienas išaugdavo dvigubai. Pradedant nuo 315 eksperimento vykdymo dienos, populiacijos augimo tempas gerokai sulėtėjo, dabar skaičius padvigubėdavo kas 145 dienas, kas reiškė perėjimą į trečią fazę C. Tuo metu bake gyveno apie 600 pelių, susiformavo tam tikra hierarchija ir tam tikras socialinis gyvenimas. Fiziškai vietos tapo mažiau, nei buvo anksčiau. Atsirado kategorija „atstumtųjų“, kurie buvo išvaryti į bako centrą, – jie dažnai tapdavo agresijos aukomis. „Atstumtųjų“ grupę buvo galima atskirti pagal apkandžiotas uodegas, išpeštą kailį ir kraujo dėmes ant kūno. Atstumtųjų grupė buvo sudaryta, pirmiausiai, iš jaunų, neradusių savo socialinio vaidmens pelių hierarchijoje, individų. Tinkamų socialinių vaidmenų nebuvimo problema kilo dėl to, jog idealiomis bako sąlygomis pelės gyveno ilgai, ir senstančios pelės neatlaisvindavo vietų jauniems graužikams. Todėl dažnai agresija buvo nukreipta į naująją kartą, gimusią bake. Po išvarymo patinai psichologiškai palūždavo, rodė mažiau agresijos, nenorėjo ginti savo besilaukiančių patelių ir atlikti bet kokius socialinius vaidmenis. Nors periodiškai jie užpuldavo – arba kitas peles iš „atstumtųjų“ visuomenės, arba bet kurias kitas. Deviantinis elgesys vis dažniau imdavo viršų prieš įprastas pelių bendruomenėje elgesio normas. Patelės, besiruošiančios atsivesti palikuonių, tapdavo vis nervingesnės, nes dėl patinų pasyvumo didėjimo jos tapdavo mažiau apsaugotos nuo atsitiktinių atakų. Galiausiai, gindamos palikuonius, patelės tapo agresyvios, dažnai pešdavosi. Tačiau paradoksaliu būdu agresija nebuvo nukreipta vien tik į aplinkinius, nemaža agresija pasireikšdavo santykiuose su savo vaikais. Dažnai patelės užmušdavo savo jauniklius ir persikeldavo į viršutinius lizdus, tapdavo agresyviomis atsiskyrėlėmis ir atsisakydavo daugintis. Dėl to gimstamumas ženkliai sumažėjo, o jaunimo mirtingumas pastebimai išaugo. Greitai prasidėjo paskutinė pelių rojaus egzistavimo stadija – fazė D arba mirties fazė, kaip ją pavadino Džonas Kelhunas. Šios stadijos simboliu tapo naujos kategorijos pelių, gavusių pavadinimą „gražuoliai“, atsiradimas. Tai kategorijai priklausė patinai, demonstruojantys rūšiai nebūdingą elgesį, atsisakantys peštis ir kovoti dėl patelių ir teritorijos, nerodantys jokio noro poruotis, linkę į pasyvų gyvenimo stilių. „Gražuoliai“ tik ėdė, gėrė, miegojo ir tvarkė savo kailiuką, vengdami konfliktų ir bet kokių socialinių funkcijų vykdymo. Tokį vardą jie gavo todėl, jog skirtingai nuo daugelio kitų bako gyventojų ant jų kūnų nebuvo jokių žiaurios kovos žymių, randų ir išpešto kailiuko, jų narcisizmas ir savimeilė tapo legendinėmis. Taip pat tyrinėtoją nustebino tai, jog „gražuoliai“ neturėjo jokio noro poruotis ir daugintis. Paskutinės naujai gimusios bake pelių bangos tarpe, „gražuoliai“ ir vienišės patelės, atsisakančios daugintis ir bėgančios į viršutinis lizdus bake, tapo dauguma. Paskutinėje egzistuojančio pelių rojaus stadijoje vidutinis pelės amžius tapo 776 dienos, – tai 200 dienų viršija viršutinę reprodukcinio amžiaus ribą. Jaunų pelių mirtingumas sudarė 100%, nėštumų skaičius buvo nežymus, o greitai sudarė 0. Gyvybiškai svarbių išteklių pertekliaus sąlygomis išmirštančios pelės praktikavo homoseksualizmą, deviantinį ir nepaaiškinamai agresyvų elgesį. Nors buvo gausu maisto – klestėjo kanibalizmas, patelės atsisakydavo auklėti jauniklius ir juos užmušdavo. Pelės labai greitai išmirė, – nuo eksperimento pradžios praėjus 1780 dienų, nugaišo paskutinis „pelių rojaus“ gyventojas. Numatydamas šią katastrofą Dž. Kelhunas, padedamas kolegos gydytojo H. Mardeno (H. Marden), trečioje stadijoje – mirties fazėje atliko eilę eksperimentų. Iš bako buvo išimtos kelios iš mažų grupių pelės ir apgyvendintos tokiose pačiose idealiose sąlygose, tačiau dar esant minimaliam apgyvendinimui ir neribotai erdvės laisvei. Jokios perpildymo ir agresijos rūšies viduje. Iš esmės „gražuoliams“ ir vienišėms patelėms buvo sukurtos sąlygos, kuriose pirmosios keturios pelių poros bake eksponentiškai dauginosi ir sukūrė socialinę struktūrą. Tačiau mokslininkų nuostabai „gražuoliai“ ir patelės vienišės nepakeitė savo elgesio, atsisakė poruotis, daugintis ir atlikti socialines funkcijas, susijusias su reprodukcija. Galiausiai nebuvo naujų nėštumų ir pelės mirė nuo senatvės. Panašūs vienodi rezultatai buvo pastebėti visose perpildytose grupėse. Galiausiai visos tiriamosios pelės, gyvenusios idealiose sąlygose, išmirė. Džonas Kelhunas pagal eksperimento rezultatus sukūrė dvi mirčių teorijas. „Pirmoji mirtis“ – tai dvasios mirtis. Kai gimusiems nebeliko vietos socialinėje „pelių rojaus“ hierarchijoje, esant idealioms su neribotų resursų sąlygoms buvo pastebėtas socialinių vaidmenų trūkumas, kilo atviras suaugusių ir jaunų graužikų sukilimas, padidėjo nemotyvuotos agresijos lygis. Augantis populiacijos skaičius, perpildymo augimas, augantis fizinių kontaktų lygis, visa tai, Kelhuno nuomone, lėmė atsiradimą pelių, pajėgių tik paprasčiausiam elgesiui. Esant idealaus pasaulio, saugumo, gausaus maisto ir vandens, plėšrūnų nebuvimo sąlygomis, daugelis pelių tik ėdė, gėrė, miegojo, rūpinosi savimi. Pelė – paprastas gyvūnas, jam patys sudėtingiausi elgesio modeliai – tai piršimosi patelei procesas, dauginimasis ir rūpinimasis palikuonimis, teritorijos ir jauniklių gynimas, dalyvavimas socialinių grupių hierarchijoje. Visko, kas išvardinta aukščiau, psichologiškai palaužtos pelės atsisakė. Kelhunas tokį atsisakymą nuo sudėtingų elgesio modelių vadina „pirmąja mirtimi“ arba „dvasios mirtimi“. Po pirmosios mirties, fizinė mirtis (pagal Kelhuno terminologiją „antroji mirtis“) – neišvengiama, ir yra tik laiko klausimas. Didžiajai populiacijos daliai patyrus „pirmąją mirtį“ pasekoje, net esant „rojaus“ sąlygoms, visa kolonija pasmerkta fiziniam išmirimui. Kartą Kelhuno paklausė apie priežastis dėl kurių atsirado graužikų grupė „gražuoliai“.

Pelė – paprastas gyvūnas, jam patys sudėtingiausi elgesio modeliai – tai piršimosi patelei procesas, dauginimasis ir rūpinimasis palikuonimis

Kelhunas pateikė analogišką pavyzdį su žmogumi, paaiškindamas, jog pagrindinis žmogaus bruožas, jo natūralus likimas – tai gyvenimas – spaudimo, įtampos ir streso sąlygomis. Pelės, atsisakiusios dirbti, pasirinkusios nepakeliamą būties lengvumą, pavirto į autizmo „gražuolius“, gebančius atlikti tik primityvias funkcijas, valgyti ir miegoti. Visko, kas sudėtinga ir įtempta „gražuoliai“ atsisakė ir, iš principo, tapo neįgaliais elgtis kaip stiprūs ir sudėtingo elgesio individai. Kelhunas praveda paraleles su daugeliu šiuolaikinių vyrų, gebančių atlikti tik įprastus, kasdienius veiksmus fiziologinio gyvenimo palaikymui, tačiau jau mirusių dvasia. Kas pasireiškia kūrybingumo, gebėjimo įveikti ir, svarbiausia, išlikti spaudžiamam, savybių praradimu. Atsisakymas priimti daugelį iššūkių, bėgimas nuo įtampos, nuo kupino kovos ir kliūčių įveikimo gyvenimo – tai pagal Džono Kelhuno terminologiją „pirmoji mirtis“ arba dvasios mirtis, po kurios neišvengiamai ateina antroji mirtis, šiuo atveju kūno. Turbūt jums kilo klausimas, kodėl čia aprašytas Dž. Kelhuno eksperimentas vadinosi „Visata-25“? Iš pavadinimo galite spręsti, kad tai buvo toli gražu ne pirmasis eksperimentas, kuris, kaip ir visi kiti iki jo, baigėsi lygiai taip pat – visų tyrime dalyvavusių graužikų mirtimi…


© infa.lt



Skambinkite dabar