Nešvarus reikalas (I): Šimtametė lietuvių nemeilė verslui

06 Jun Nešvarus reikalas (I): Šimtametė lietuvių nemeilė verslui

Valstiečio sodyba Vaitkuškio kaime (Ukmergės r.), Stanislovo Kosakovskio fotografija, XIX a. pab., Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Verslas – tai nuodėmė, kuria, ginkdie, susitepti rankų nenorėjo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvis, pratęs prie sąžiningo – „gaminamojo“ – darbo kaime. Ir pasiryžęs veikiau emigruoti dėl dirbamos žemės trūkumo nei keltis į pasileidimo lizdą – miestą, juo labiau griebtis amato ar prekybos. Mat tai ne žmogaus – žemės ir miško vaiko, o žydo reikalas.

Sakoma, kad vaikai dažnai būna panašesni į senelius ar prosenelius nei tėvus. Jei tai tiesa – daugelį šių dienų lietuvių bruožų įžvelgsime ir prieš šimtmetį gyvenusių protėvių elgesyje. Gal tie senoviniai būdo bruožai paaiškintų, iš kur tas baisus vangumas mėginti imtis jei ne verslo, tai bent amato. Ir dar labiau pasibaisėtinas lengvumas kelti sparnus į užsienį, užuot mėginus įsitvirtinti gimtinėje.

Kam kone kas antram prakutusiam miestiečiui žūtbūt reikia užmiesčio sodybos, kurioje galėtų leisti savaitgalius laimingai suplukę – šienaudami suvešėjusią žolę (ar grėbdami lapus). Kam lietuviui išvis mirtinai reikia nuosavo būsto, kai Vakarų europiečiams atrodo kur kas paprasčiau jį nuomotis. Kodėl kone kiekvienos problemos kolektyvinis sprendimas virsta nesibaigiančių diskusijų odisėja.

Niūrūs, įtarūs ir užkietėję individualistai

Jei kas bandytų nupiešti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos paveikslą vien naudodamas carines rusiškas spalvas, toks meno kūrinys nestokotų tamsesnių tonų. „Žemaičiams ypač būdingi visiems žinomi lietuvių tautos… bruožai – niūrumas, uždarumas, įtarumas; išorinis pamaldumas ir pomėgis bylinėtis – irgi jų skiriamoji ypatybė“, – šitaip mūsų prosenelius leidinyje „Kauno gubernijos atmintinė knygelė“ (1889 m.) apibūdino rusų kraštotyrininkas Konstantinas Žukovskis. Kaip ir daugeliui kitų rusų tyrinėtojų, jam to meto Lietuvoje akį ypač rėžė „savininkiškai individualistinis“ lietuvių požiūris į žemę.

Jam antrino teisininkas Bernardas Fridmanas, kuris teigė, kad tarp lietuvių valstiečių esą nerasi nė paviršutiniško supratimo apie kokią nors bendrą valdą. Ir jei tik tokią bandoma įkurti – tuoj pasipila nesusipratimų, ginčų, bylų serija, kad jos išsekinti bendraturčiai galų gale patyliukais neoficialiai pasidalija bendrą turtą tarpusavyje ir jau elgiasi su savo dalimi, kaip kas išmano.

Mat lietuvio įsitikinimu, bet koks ūkis tik tada bus gerai ir protingai valdomas, jei teturės vieną nuolatinį savininką. Tad valstiečiai visais įmanomais būdais ir vengia rusams įprastos kolektyvinės nuosavybės. Anot B. Fridmano, sunku įsivaizduoti lietuvius, bendram naudojimui perkančius kokį kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, tokiam reiškiniui lietuvių kalboje esą nėra net terminų.

Na, gal išskyrus keletą išimčių. Pavyzdžiui, mišką, kurį, susidėję keliese, valstiečiai neretai išpirkdavo iš buvusių savininkų. Bet išpirkę, net nepamėginę to pirkinio kartu valdyti, jį čia pat pasidalydavo, proporcingai kiekvieno piniginiam įnašui. Tai atrodė racionaliau nei imtis bendros veiklos, nes, kaip sakė rusų tyrinėtojas Fedotas Kudrinskis: „Jei tarp lietuvių ir susikuria kokios draugijos žemės ar miško pirkimui, jos labai neilgaamžės ir paprastai suyra dėl dalyvių nesutarimų.“

Kitas bendro naudojimo objektas esą tėra ganyklos, kurių valstiečiai negali pasidalyti dėl natūralių neįveikiamų gamtinių priežasčių. Bet, anot B. Fridmano, „jei šių neįveikiamų kliūčių nebūtų, jie ir jas būtų seniausiai išsidalinę“.

Trečia išimtis buvo kolektyvinis stambesnių žemės ūkio mašinų (pavyzdžiui, kuliamųjų) pirkimas ir bendras jų naudojimas. Dėl savo ūkio klestėjimo daugelis, sukandę dantis, sugebėdavo įveikti įgimtą atsiskyrėliškumą.

Žūtbūt pats sau ponas

5. Kudrinskis lietuvių individualizmą aiškino tuo, kad tik turėdamas nuosavybės, ypač – nekilnojamosios, lietuvis jaučiasi visaverte, visateise asmenybe. Todėl esą joks lietuvis nesusitaikys su rusiškais žemės įstatymais, kai sklypas gali būti bendras. Jam nesuprantama, kad nuosavybė gali priklausyti visiems šeimos nariams, o ne jos galvai. Jam nepriimtina, kad negali turimos žemės kaip panorėjęs parduoti, įkeisti, padalyti. Todėl tai draudžiantys rusiški įstatymai Lietuvoje XIX a. pabaigoje buvo nuolat įvairiausiais būdais apeinami, o sklypai vis smulkėjo. Štai laikraštyje „Šviesa“ 1890 m. rašyta, kad naikinant baudžiavą 1861 m. Švenčionių apskrities Linkmenų kaimo valstiečiai kiekvienas gavęs 30 ha žemės, o dabar daugelis jų teturi vos po 5.

Istorijos profesorius Antanas Tyla teigė, kad Suvalkų gubernijoje valstiečių ūkių skaičius per 1870–1904 m. nuo 50 tūkst. išaugo iki 59 tūkstančių. Kauno gubernijoje per panašų laikotarpį iš 110 tūkst. kiemų susiformavo 130 tūkst. ūkių, o Vilniaus 34 tūkst. sklypų tapo 69 tūkst. ūkių! „Jeigu taip toliau eis, tai per keletą dešimčių metų sodžiuose bus tiktai vieni įnamiai, turintieji keletą desetinų žemės, o tarp tų įnamių 2 ar 3 pralobę gaspadoriai“, – regėdama nesiliaunantį ūkio smulkėjimą murmėjo lietuviška spauda.

Bet toks smulkėjimas nėmaž netrikdė fanatiškų individualistų. Nes, pasak F. Kudrinskio, „kiekvienas lietuvis ir žemaitis stengiasi atsiskirti… apsitverti savo kad ir mažiausią nuosavybę… Kad ir koks menkas būtų žemės sklypelis, tekęs lietuviui, šis kaip įmanydamas stengiasi ten įkurti ūkį, kad nereiktų niekam įsipareigoti ir nieko prašinėti“.

Ir visa tai tikriausiai vien tam, kad, apsitvėręs išsvajotą žemės sklypelį, anot etnografo Igno Končiaus, lietuvis galėtų sau garsiai pasakyti džiaugsmingą frazę: „Dabar aš ant savęs ponas.“

Žemės žmonės

„Žemaičio svajonė – turėti žemės“, – pasakoja tas pats I. Končius. Ir prieštarauja F. Kudrinskiui, teigdamas, kad bent jau žemaičiai sodybos „draskyti“ nemėgę. Paprastai palikdavę ją jauniausiam sūnui. Ūkiai galėję susmulkėti tik nelaimės, staigios tėvo mirties atveju, nepalikus testamento.

Laimė žemaičiui – tai pirmiausia jo ūkio būklė, pavyzdžiui, „nė skatiko skolos. Apveizėti trobesiai…“ Kai jo laukai suarti taip, kad nė mažiausios „dykos vietelės“ nerasi, o pievos – be kurmrausių. Dar geriau, jei laukuose bus kur įsiterpęs miškelis – jis neliečiamas, kad „nelaimei ištikus būtų kuo remtis“.

Ir net jei likimas susiklostytų taip, kad žemaičiui tektų verstis amatu – kalviauti ar būti staliumi, neduokdie – net gyventi mieste, toks meistras vis tiek visą gyvenimą viena akimi dairytųsi žemės. Mat „mieste <…> kad ir kaime, prisimetęs koks amatininkas, kalvis ar medžio meisteris neiškenčia žemės nėjęs dirbti, nors ir smarkiausiai varytų savo amatą, gerai uždirbdamas – galėdamas sočiai gyventi“.

Toji žemės trauka tokia nenugalima, kad galų gale lietuvių amatininkas, kad ir kaip gerai sektųsi meistrauti, „amžiaus gale… meta, net ir kaimynų įtikinėjimų nepalaužiamas, savo amatą, įsigyja pagal išgales žemės sklypą…“ Ten greitai suvargsta, išleidžia turėtas santaupas, gal net skolinasi iš kaimynų… Bet vis vien patenkintas, nes turi nuosavą sklypą, kur gali dirbti, ką nori, nejausdamas nuovargio ir nematydamas savo skurdo. Tad kad ir koks būtų suvargęs, „vis tiek išdidus: aš turiu savo žemės, amatas tebūtų man davęs vieną sieksnį ir tą po smėlėta žeme“.

Mėgėjai bylinėtis

Žemė buvo susijusi ir su kita visuotinai užsieniečių pastebėta to meto lietuvių ypatybe – smulkmeniško bylinėjimosi gausa dėl žemės reikalų. Anot rusų etnografų, „net ir dėl niekingiausio jų teisių pažeidimo, valstiečiai pasirengę kovoti nesiskaitydami su jokiomis išlaidomis ir priemonėmis“. Net jei padaryti nuostoliai ar ginčo objekto vertė tesiekia pusrublį, teismo procesams eikvojamos dešimtys ir šimtai rublių. Tokį aršumą rusai aiškino ypatingu, mistišku lietuvių valstiečių požiūriu į žemę, kuri vertinta kaip gyva, laistyta protėvių krauju ir prakaitu. Tos mistikos nereikia toli ieškoti, ja persmelkti daugybės lietuvių autorių kūriniai. Kad ir to paties I. Končiaus, atpasakojančio žemaičio samprotavimą: „Saulė, lytus man tik padeda, o viską duoda žemė <…> Žemė – mano tėvai pranokėjai, žemė juos priglaudė – amžinai saugo. Žemė mano vaikus išlaiko: žemėje mes susitiksime, kad, amžinai sykiu gyvendami, nebesiskirtume.“

Tad žemaitis pasirengęs bet kam perkąsti gerklę net dėl mažiausio žemės lopelio. Jei tik kaimynas išdrįsta bent mažumėle „ne taip“ perkelti tvorą, tuoj sukviečiami visi kaimo vyrai apžiūrėti šios piktadarystės. O nukentėjęs, net jei būtų kukliausias valstietis, „nenusileidžia dėl žemės nė prieš ką, vis tiek ar tai būtų ponas, ar kunigas“. Ir jau greičiau nualins visą ūkį bylinėdamasi teismuose, nei atiduos menkiausią pėdą savo lauko.

Troškaus miesto priešai

Nenuostabu, kad, be žemės, vidutiniam to meto lietuviui nelabai kas rūpėjo, mat absoliuti jų dauguma (1909 m. duomenimis – 90 proc.) gyveno kaime.

Kaune, 1897 m. surašymo duomenimis, lietuvių tebuvo vos 6,6 proc. bendro miestiečių skaičiaus, o Vilniuje – tik 2 procentai. Tiesą sakant, Vilnius net nepateko į imperijos miestų, kuriuose gyveno daugiausia lietuvių, „penketuką“. Šių dienų požiūriu, dar keisčiau, kad trys iš to penketuko (Ryga, Liepoja ir Peterburgas) iš viso buvo už etnografinės Lietuvos ribų. Juo labiau kad Ryga pretendavo ir į gausiausią pagal lietuvių skaičių miestą – 1897 m. joje gyveno 6,4 tūkst. lietuvių, o 1913 m. – jau beveik 35 tūkstančiai. O pats „lietuviškiausias“ miestas etnografinėje Lietuvoje buvo… Šiauliai, kuriuose lietuviai sudarė net 27,7 proc. gyventojų.

„Lietuviai nemėgsta gyventi miestuose… Į fabrikus lietuviai valstiečiai nesiveržia…“ – teliko konstatuoti nustebusiems rusų etnografams. Tokią nemeilę jie atsargiai mėgino paaiškinti vis tuo pačiu istoriškai įgimtu lietuvišku individualizmu, lengviausiai pasireiškiančiu kaime.

Šią padėtį matė ir pačių lietuvių spauda: „Lietuva šiandien tik sodžiuose… Ateina į miestą sodietis ir pasijunta jisai esąs kaip svetimoje viešpatijoje: kalba svetima, žmonės nesavi.“ Tad nenuostabu, kad miestas Lietuvos kaime ilgai vertintas kaip svetimkūnis nedorybių lizdas, „kur iš visų svieto kraštų suplusta žmonės visokių tikėjimų, su blogių blogiausiais papročiais ir užmanymais. Čia susispiečia visokie vertelkos, išnaudotojai…“O spaudoje netrūko raginimų žūtbūt nuo miestų apsaugoti jaunuomenę, kuri esą ir be miestietiško kvapo sugebės įvaldyti naujovišką ūkininkavimą, į rankas suims amatus, prekybą. „Kas nėra dar miesto pažinęs, kursai jaunimas, sodžiuje tebegyvenantis, <…> doros dar nėra praradęs, tai tegul be tikro reikalo nepasiduoda jokiems prikalbinėjimams mesti sodžių ir danginties miestan.“ Ten pat nevengta piešti pragariškų į miestą būriais nusigrūdusių valstiečių pražūties vaizdų: „Dauguma neturtėlių gyvena drėgnuose požemių urvuose, kur saulė niekados neįspindžia. Troškus, pagadintas oras, blogas maistas ir sunkus darbas naikina sveikatą. Neturtas ir vargas stumia į nedorybes ir paleistuvystę.“

Tvirtinta, kad miesto gyventojo darbas sekina psichiškai, – miestietis, anot I. Končiaus, „kokį darbą bedirbtų, kiauras valandas – dienas – metus dirba vis tą patį darbą. Nuobodus darbas. Vis tame pat kambaryje. Vis tie patys daiktai…“

Net miestelis sodiečiui pavojingas – jei pardavęs ūkį ten įsikels gyventi koks našlys ar našlė, tai iš nuobodulio arba greitai pasimirs, arba „įkris į ligas“. Mat labai jau „trošku mieste be kaimo oro, be ariamosios žemės kvapo, be iš ganyklų vakare parėjusių karvių, avių ar kapstomo mėšlo tvaiko“.

Įnikę į javus

Spaudos finansinių patarimų skyreliuose žmonės, turintys pilnesnę piniginę, raginti atsigręžti į kaimą: sveikesniam ir ramesniam sodžiaus gyvenimui papildomi pinigai visada pravers – susipirkti geresnių veislių galvijams, sodui įveisti, bitininkystei ar audžiamosioms ir verpiamosioms mašinoms įsigyti. Šitaip pakils ūkio pelnas, o „sodiečiams mažiau bereikės grūsties į troškius miestus, galės daug lengviaus pragyventi gimtinėje tarp žaliuojančių laukų“.

Buvo pateikiami (1911 m.) skaičiavimai, kad ūkininkas, padėjęs į banką 300 rublių, per metus iš procentų tepelnys 10,8 rublio. O va jei nusipirktų veislinę kumelę ir augintų arklius, kasmet galėtų uždirbti po kelis šimtus.

Bet šie samprotavimai tebuvo teorija, nes valstiečiai, anot rusų tyrinėtojų, tiek įnikę vien į javų auginimą, kad jų esą beveik neįmanoma įkalbėti griebtis dar ko nors kito. Pavyzdžiui, didesniais kiekiais pardavimui auginti paukščius ar kiaules, gaminti sūrį ar sviestą. Jų nuomone, tai neapsimoka, tad veikiau liks priklausomi nuo gamtos kaprizų augindami javus nei pamėgins ką naujo.

Išskyrus linininkystę: nors linai labai nualina laukus, jų auginta daug – nes buvo galima čia pat nuvežti parduoti į Klaipėdą, Tilžę ar Liepoją. Bet ir čia lietuviai tebuvo augintojai, nes, anot rusų, „kelyje dažnai sutiksi didžiules šio produkto gurguoles, važiuojančias į užsienį ir lydimas žydų supirkėjų“.

Kad tik dar daugiau… žemės

Visi kiti užsiėmimai tebuvo pagalbiniai, o pagrindiniais virsdavo vien dėl nepalankių gyvenimo aplinkybių – skurdo ar nelaimės (gaisras, suluošinimas ir pan.).

Sodininkystė? Pasak F. Kudrinskio, Lietuvoje didesnius vaismedžių sodus turėjo tik dvarininkai. Mat „lietuvis valstietis pasitenkina keletu vaismedžių namams. Jo supratimu, vaisiai – ūkio prabanga, kuri ne visada atsiperka“.Bitininkystė kaip atskiras amatas XX a. pradžioje irgi beveik neegzistavo: apie 1900 m. visoje Kauno gubernijoje iš jos pragyveno vos 12 lietuvių (4 iš jų buvo moterys). Tiesa, retas ūkininkas sodyboje neturėjo bent keleto avilių.

Žvejyba? Kai kuriems bežemiams ji išties tapdavo pragyvenimo šaltiniu. Bet ir čia lietuviai spindėjo nepataisomu individualizmu: niekada nesijungdavo į arteles – žvejojo kiekvienas sau. Per žiemą prisimezgęs tinklų, iš stambesnio rąsto išsitašęs valtį, toks žvejys pavasariop išsinuomodavo ežerėlį ar upės kranto ruožą ir žvejodavo savo rizika. Kauno gubernijoje XX a. pr. tokių žvejų „profesionalų“ buvo 102 vyrai ir 5 moterys. Ne kažin kas.

Tad ir visas lietuvio uždarbis pirmiausia skiriamas tik ūkiui gerinti – atsiradus laisvų pinigų, leidžiama sau tokia prabanga kaip „dirbtinės trąšos, superfosfatas ar kaulų miltai, gaunami iš Prūsijos“.O jei laisvų pinigų dar daugiau – perkama… dar daugiau žemės ir tampama „gaspadoriumi“. Tačiau toks lietuviškasis kaimo turčius labai skiriasi nuo rusiškojo, nes net nemano pamėginti lobti iš prekybos: „Tesiverčia žeme – prekybiniais ir piniginiais dalykais nepasitiki ir nemėgsta jais užsiimti, perleidžia tai žydams.“

Geriau emigruoti nei mokytis amato

Kitas rusų tyrinėtojus Lietuvoje stebinęs dalykas – kad lietuviai iš paskutiniųjų kratydavosi bet kokio amato, pavyzdžiui, kad ir vežėjavimo. Amatininkauti lietuviškame kaime galėjai lyg tarp kitko, radęs laisvą minutę nuo žemės darbų, tarytum pramogai: „Dar jeigu kurio ūkininko sūnus, sakysim, įsitaiso kalvę ir čia pat prie namų, blogu oru ar atliekamu laiku, apkala kaimynui ratus, aptraukia tekinį ar kirvį priskelia <…> tai dar pakenčiama. Bet išeiti į miestą <…> gėda visai giminei.“

Todėl išeiti „kriaučiauti“ (siuvėjauti) ar „šiaučiauti“ (batsiuviauti) – o tai buvo bene dažniausi lietuviški amatai – reiškė negarbę. Visas kaimas linguodavo galvomis, smerkdamas sodybą, iš kurios išėjo toks sūnus, laikė šitai dideliu jo tėvų apsileidimu. „Ir aplamai mūsų žmonės amatininkų darbą laiko menkesnės vertės, negarbingu. Tee, sako meistrelis. Aišku, visai kitas dalykas – žemės darbas, ūkininko darbas“, – prisimena I. Končius.

Valstiečiai labiau toleruodavo tik plušančius miškuose – vežančius žydų superkamas malkas ar kertamą mišką prie upių. Bet ir tai pašiepdavo, kad, žiemą bevežiodamas medžius, sulaužė vežimą, „išvežiojo“ visą arklių mėšlą, tad dabar pats neturi kuo dirvų krėsti.

Kur kas „garbingiau“ atrodė emigruoti į Ameriką. O ir kas belikdavo bežemiam kaimo bernui, nemokančiam „daugiau nieko, tik arti, šienauti, mėšlą vežti, malkas kirsti, virves sukti ir dar šiaip taip klumpes sau nusitašyti!“ Iš dalies dėl to buvo kalti jų tėvai. Deltuvos kunigo Prano Mirskio liudijimu, paraginus sodietį leisti vaikus mokytis amato, iš dažno teišgirsdavai: „Tai kam! Išvažiuos Amerikon, ten sau užsidirbs.“

„Patys geriausi uždarbio šaltiniai – prekyba ir amatai, pirmas kuone visai žydų rankose, antras – visų, tik ne lietuvių, išnaudojamas“, – 1914 m. piktintasi spaudoje.

Gal ir reikalingas, bet negarbingas

Daugelio lietuvių požiūriu, garbingas darbas, net jei ir purviniausias, tegalėjo būti „gaminamasis“ ir dirbamas gamtoje. Na, o kiti tėra visokių nenaudėlių tarpininkų, prekiautojų išnaudotojų. Į šią draugę amatininkai pakliuvę, nes buvę per arti prekybos: „Gal amatininkai dar ir reikalingi, bet juos suplaka į viena su negaminamuoju darbu, nes tie patys vykdytojai, ir amatai nebuvo įgiję pagarbos.“

Štai malūnininkų darbas – lyg ir gaminamasis, bet per arti pinigų. Tad malūnininkų (dažniausiai žydų, vieno kito vokiečio) lietuviai irgi vengė: „Žmonėms eiti į malūnininkus buvo didelė negarbė – tik žemės darbas tėra žmogaus vertas.“

Išimtis, atrodo, tebuvo klumpdirbiai, nes dar kunigaikštis Oginskis, pasikvietęs užsienio meistrą, „išmokė žemaičius iš epušės, liepos, beržo sau avalynę pasigaminti“. Būta ir kitokių smulkių medžio meistrų – grėblių, krepšių, kibirų, lovių, šaukštų dirbėjų. Tiesa, jie savo dirbiniais prekiaudavo labai jau savotiškai – tiesiog išmainydavo į maistą ar javus: „Pavyzdžiui, už medinį kibirą imdavo tiek rugių, kiek tame kibire sutilpdavo.“

Klumpdirbiai, rodos, vieninteliai mėgino verstis ir šiokia tokia prekyba. 1908 m. laikraštyje „Vienybė“ kaip didelis įvykis aprašytas žemaičio apsukrumas. Žmogus iš Kuršėnų geležinkelio stoties reguliariai į Rostovą didžiulėmis skryniomis ėmė siųsti klumpes, mat prieš keliolika metų Rostove dirbo geležies fabrike, į kurį atėjo apsiavęs klumpėmis. Vietos darbininkai ir net pats direktorius, esą, tiek susižavėjo šiuo geležies darbams labiau tinkamu apavu nei batai, kad žemaitis, grįžęs tėvynėn, sugalvojo tuo verstis: „<…> jau antri metai, kaip perku nuo klumpdirbių klumpius ir siunčiu Rostovan; gryno pelno nuo kiekvienos poros turiu po du auksinu.“

Pirmieji iš krašto amatininkų

„Žiūrėk: kromas žydo, magazinai visokie žydo, visi amatininkai žydai. O kur tie lietuviai dingo? Ogi po svetimas šalis jieško sau darbo“, – 1910 m. karčiai rašė laikraštis „Vienybė“.

Daugeliu atvejų mūsų proseneliai patys buvo kalti. „Stebėtina ta lietuvių baimė leisti vaikus amatuosna. Paaugo kiek vaikas, tuoj išvaro piemenautų… Kuršan latvių kiaulių ganytų, mat latvių vaikai eina mokyklon ir amatuos, tai kiaulėms ganyti ima lietuvninkus“, – 1908 m. piktintasi Panevėžio apskrityje. Tokių tėvų paprastai laukia karti dalia: „Taigi užtat užaugę tėvo sūnūs drasko žemę ir mušas dėl jos, mat kitaip nemoka pelnyti duonos, arba ant galo bėga Amerikon.“ Todėl ir kokiame nors Radviliškyje visi mūrininkai ir dailidės – latviai, siuvėjos – latvės ir žydės.

Pagal 1897 m. surašymo duomenis iš maždaug 97 tūkst. amatais Lietuvoje užsiėmusių žmonių daugiausia – apie 35 proc. – sudarė žydai. Antri buvę „visokie užsieniečiai“ – vokiečiai arba latviai (apie 19 proc.), treti lenkai (apie 15 proc.) ir tik ketvirti ir penkti (dalijosi po 6 proc.) buvę rusai su lietuviais. Iš šių lietuvių didesnė pusė (apie 54 proc.) buvo siuvėjai ar batsiuviai, virvių pynėjai ir pan. Apie 15 proc. dirbo dailidėmis, 12 proc. užsiėmė statybų ar remonto darbais, o kalviais plušėjo apie 9 procentai.

Kalvių lietuviškame kaime buvo reta, o miestelio kalviai jau paprastai būdavę svetimtaučiai. Ir dauguma kitų: „Langų meisteriai, stiklioriai – žydai. Skardininkai – žydai. Žydai ir krosnis padaro, ir kaminus išveda. Žydai dirba gontus ir kloja medinius stogus.“ O ypač žydai garsėjo kaip geri staliai – nes gebėjo taip greitai ir tiksliai pamatuoti, kad lietuviai mitrumu prilygti paprastai neįstengdavo: „Mūsų žmonės vis kiek ilgesnį atpjauna. Reik trumpinti. O betrumpindamas paprastai ir patrumpina.“ O žydas esą viską daro iškart ir tiksliai – ar stiklą rėžtų, ar lentas pjautų. Žydai garsėjo kaip geri kaminkrėčiai, juos kviesdavo statyti bažnyčių: „Jei jau sienas sukirpdavo ir mūsų žmonės, tai jau bažnyčios bonę dirbdavo žydas.“

Buvo tarp amatininkų ir kiek vokiečių, garsėjusių kaip koklininkai, mūrininkai arba račiai. Garsiausi vokiečių račiai dirbę Rietave ir Panevėžyje. Lietuviai mėgino pas juos mokytis, bet pabandę – spjaudėsi: „Vienas man pasakojo. Ėė, sako, kur tu pas jį ką išmoksi, kad jis viską daro nematuodamas, pašėlusią akį turi. Sako, va, tekinį dirba. Nutekina stebules, iškala skyles, visai nemieravęs, ir jam viskas išeina ant plauko.“

Šaltinis:

Gediminas Kulikauskas, Verslo žinios